Pagaliau atostogos! Jonas jau seniai labai jų laukė. Jis norėjo ilgiau pamiegoti ir daugiau laiko skirti savo pomėgiui.

Ištisas dienas su užsidegimu jis gamino sau laivelį. Tėtis netgi leido jam padirbėti jo dirbtuvėse.

Pagaliau jam beliko nudažyti laivelį raudona ir mėlyna spalvomis, o ant visų trijų stiebų užkabinti baltas bures.

Su pasididžiavimu jis ėjo į krantinę nešinas savo laiveliu, kad nuleistų jį į vandenį.

Jis nematė, kad berniukų gauja jį akylai stebėjo ir artinosi prie jo.

„Ar pats pasidarei šitą daiktą? Mes pasiimsime jį sau paplukdyti."

Jonui nespėjus nė žodžio tarti, jis buvo pastumtas į meldus. Kol jis atsistojo, gauja jau buvo dingusi. Laivelis irgi dingo.
Vos sulaikydamas ašaras, jis kiūtino namo.

Savaitės slinko, bet vieną dieną Jonas pastebėjo savo laivelį parduotuvės vitrinoje.
„Tėti, tai mano laivelis!"
„Ar tikrai žinai, kad jis tavo?", paklausė tėtis.
„Taip, tikrai žinau. Matai, va ten, laivelio priekyje, yra mano ženklas?"

Jonas įbėgo į parduotuvę ir pasuko link pardavėjos: „Šis laivelis nėra jūsų. Jis priklauso man."
Jono tėtis paaiškino visą situaciją nustebusiai moteriškei.

„Aš tikrai pirkau šį laivelį iš grupės berniukų. Štai ką siūlau: parduosiu tau už tą pačią sumą, kurią sumokėjau jiems."

Jonas sutiko ir atpirko tą laivelį, kurį pats buvo pasidaręs.
„Mažasis laiveli, dabar tu man vėl priklausai. Pirma, aš tave pasidariau. Antra, aš tave nusipirkau.”

„Ar tu priklausai Dievui iš naujo?", pasiteiravo tėtis.
„Kaip tai įmanoma?"
„Na, Dievas sukūrė žmogų, bet vėliau žmogus nusigręžė nuo Dievo per savo nuodėmę. Kai Jėzus mirė ant kryžiaus, Jis sumokėjo savo gyvybe, kad mes vėl priklausytume Dievui."

„O iš kur man žinoti, kad priklausau Dievui iš naujo?"

„Prašyk Jėzaus atleisti visas tavo nuodėmes ir ateiti į tavo gyvenimą. Tada tu vėl tapsi Dievo vaiku. Kaip Dievo vaikas, tu iš naujo Jam vėl priklausysi."