Su mačete rankose misionierius skynėsi sau kelią per džiungles. Pagaliau jis pasiekė indėnų kaimą. Indėnų vadas draugiškai jį pasveikino. Netrukus susirinko ir visas kaimas.

Misionierius su džiaugsmu kalbėjo: „Dievas siuntė mane pas jus, kad išgirstumėte, kaip galite patekti dangun."

Indėnų vadas mielai klausėsi šios geros žinios. Paskui atsistojo, kažką paėmė ir tarė: „Indėnų vadas dovanoja Dievui savo lanką ir strėlę.” Tai pasakęs jis klausėsi toliau.

Misionierius tęsė kalbą. „Dievas myli jus ir nori, kad jūs ateitumėte pas Jį. Tačiau Dievas yra šventas, o jūsų nuodėmės užtveria kelią pas Jį. Nusidėjėliams ne vieta danguje."

Indėnus tai nuliūdino. Jie buvo vogę, melavę, net žudę. Dabar jiems gėda.

„Nenusiminkite!” tarė misionierius. „Dievas jus myli. Jis atleis jums jūsų nuodėmes.”

Išgirdęs džiugią žinią, indėnų vadas atsistojo ir nuėjo atsinešti gražaus spalvoto kilimo.
„Indėnų vadas džiaugiasi, kad Dievas jį myli, todėl dovanoja Dievui šį kilimą.” Tai padaręs, jis toliau klausėsi.

„Dievas siuntė savo viengimį Sūnų į žemę, kad šis sumokėtų bausmę už visų žmonių nuodėmes.” Štai, kiek daug Dievas padarė!

Indėnų vadas nusivedė misionierių prie upės, kad dovanotų Dievui patį brangiausią savo turtą.

„Indėnų vadas nori dovanoti Dievui savo valtį. Tai paskutinis dalykas, ką galiu atiduoti Dievui.”

Na, misionierius kalbėjo toliau. „Jėzus, Dievo Sūnus, atidavė savo gyvybę mirdamas ant kryžiaus už tavo kaltes. Jis myli tave. Patikėk Juo ir Jis atleis tavo nuodėmes, o tada vieną dieną priims tave dangun.”

Vado veidas nušvito ir jis tarė: „O, žinau, ką galiu dovanoti Dievui - savo pasitikėjimą Juo. Aš tikiu, kad Jėzus mirė vietoj manęs ir aš klausysiu Jo. Nuo šiol Jėzui visada teiksiu pirmenybę savo gyvenime.”

O tu, ar nori irgi džiaugtis kaip šis vadas? Gali padaryti tą patį: patikėti Viešpačiu Jėzumi ir tuo, ką Jis dėl tavęs padarė, o tada suteikti Jėzui pirmenybę savo gyvenime.